- atsivėdėti
- 1 atsivėdė́ti 1. LVIV412, FrnW, DŽ1, LKT339(Krd), Dkšt, Rš, Dsn, Ktk, Lel, Grž, Paį, Pc, Nmj, Grl, Alk, Br, Žvr atmesti atgal ar aukštyn (ppr. ranką), užsimoti (smogti, mesti): Kap atsivėdė́siu, kap duosiu tau! Dglš. Aš jam būčia pylęs, ale nebuvo kur atsivėdė́t Slk. Ir duodu atsivėdė́damas [kultuvu], ir mušu Krd. Kad duosiu atsivėdė́jęs, tai tuoj nuvirsi tolyn Užp. Alyzas įtūžo, atsivėdėjęs trenkė butelį į pamato akmenis J.Balt. Tilius prispaudė keliais jo krūtinę ir iš viršaus atsivėdėdamas lesė M.Katil. Kad duosiu atsivėdėjęs, tai dvilinkas išlįsi! Sv. Ir šveisdavo gi ji beržine šaka atsivėdėdama, kol pailsdavo S.Zob. Boba jam kap višta lesa galvą, o anas atsivėdė́jęs kap duos! Str. Tik gerokai atsivėdė́jęs gali teip toli numest Sdb. Matydami mus bėgant, milžinai prisilaužė didelių akmenų iš uolos ir, įbridę lig pusiau į vandenį, ėmė atsivėdėję į mus blokšti J.Balč. Kerta su dalgiu atsivėdė́damas Vdžg. ║ įsibėgėti: Kam dar atsivėdė́t: par tokį ravą ir neatsivėdė́jus paršokt galima Srv. Avinai mušasi atsivėdė́dami Ukm. Baronas atsivėdėjęs kad takšterė[jo] vilkui galvon, tai vilkas tik šakardu ir pervirto (ps.) Prng. 2. prk. pasiryžti, užsimoti: Už vaistus, neįrašomus į knygą, jis ėmė, kiek tik atsivėdėjo Vaižg. Kenčia kenčia ir atsivėdė́jo Pc. 3. part. veiksmo intensyvumui pabrėžti: Eini palei namo sieną, kurion saulutė atsivėdėdama plieskia spindulius rš. Tokiais orais perkūnai tranko atsivėdėdami Vaižg. Kad kūlėm, tai kūlėm, net atsivėdė́ję Sl. Tai ėskus – kerta atsivėdė́jęs Slv. Miegojau atsivėdė́damas Vdžg. Jau buvo beveik atsivėdė́jęs duot kulnuosan bernas Dsn. \ vėdėtis; atsivėdėti; įsivėdėti; pasivėdėti
Dictionary of the Lithuanian Language.